Gimė 1892 m. lapkričio 12 d. Anykščių rajone, Samarakėlių kaime, mokėsi Troškūnų pradžios mokykloje, vėliau pas vargonininką J. Balčiūną mokėsi muzikos. 1908–1912 m. mokėsi Vilniaus muzikos mokyklos vargonų skyriuje. Mokydamasis dainavo choruose, vargonininkavo, bendradarbiavo su J. Tallat-Kelpša, J. Žilevičiumi, L. Gira, J. Tumu-Vaižgantu ir kitais lietuviais inteligentais.
M. Karka dirbo vargonininku Traupyje (Anykščių r.), 1913–1914 m. – Panevėžio Šv. Stanislovo koplyčioje subūrė chorą, kuris giedojo ir lietuviškai. 1914–1918 m. Sankt Peterburge (Rusija), subūrė „Spindulio“ darbininkų chorą, bendravo su Č. Sasnausku, A. Kačanausku, P. Adomavičiumi, K. Petrausku ir kitais lietuviais muzikais.
1918 m. grįžęs į Panevėžį, M. Karka liko šiame mieste iki gyvenimo pabaigos. Gyvendamas Panevėžyje, nuo 1919 m. ėmėsi pedagoginės veiklos: 1919–1944 m. dėstė muziką Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, 1927–1935 m. – ir Panevėžio mokytojų seminarijoje, o 1938–1944 m. – ir Panevėžio amatų mokykloje. Visur jis steigė muzikos būrelius, organizavo chorus ir orkestrėlius, rengė jų pasirodymus.
1919 m. M. Karka subūrė vaidintojų trupę „Šikšnosparnis“. Iš pradžių vaidindavo šios trupės pastatymuose, vėliau režisavo jos spektaklius. 1919 m. pavasarį jis kartu su Liudviku Jakavičiumi pastatė Panevėžyje pirmąjį spektaklį – G. Landsbergio-Žemkalnio „Blindą“. 1919–1921 m. jo trupė Panevėžyje pastatė ir parodė net 26 vaidinimus.
Po to, kai 1921 m. „Šikšnosparnis“ įsiliejo į „Aido“ draugiją, 1921–1927 m. M. Karka aktyviai dalyvavo dramos, muzikos ir dainos draugijos „Aidas“ veikloje, buvo šios draugijos valdybos narys, 1924 m. jis suorganizavo pirmąją Panevėžio miesto dainų šventę, kol „Aidas“ įsijungė į Lietuvoje susibūrusią „Dainos“ draugiją, tapdamas jos Panevėžio skyriumi.
1927–1940 m. M. Karka vadovavo „Dainos“ draugijos Panevėžio skyriui. Chorus parengė 1924 m., 1928 m. ir 1930 m. visos Lietuvos dainų šventėms Kaune ir buvo 1924-ųjų šventės dirigentas.
1938 m. Klaipėdoje vykusiai dainų šventei M. Karka parengė Panevėžio katedros 42 dalyvių chorą ir Panevėžio „Dainos“ draugijos 34 dalyvių chorą. 1940 m. jis suorganizavo Panevėžio muzikos kursus ir jiems vadovavo.
Antrojo pasaulinio karo metais (1943 m. birželio 6 d.) Panevėžyje jis surengė dainų šventę.
1944–1960 m. M. Karka buvo Panevėžio muzikos mokyklos choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytojas, moksleivių choro studijos vadovas, 1944–1950 m. – direktorius. Dėstė muziką ir dainavimą miesto pedagoginėje mokykloje, 1958–1962 m. vadovavo darbo veteranų mišriajam chorui.
1960–1975 m. M. Karka buvo Panevėžio operetės teatro muzikos vadovas ir dirigentas.
Vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, režisierius, kultūros veikėjas. Gimė 1886 m. gegužės 25 d. Kaune, mirė 1960 m. rugpjūčio 30 d. ten pat.
Pirmojo pasaulinio karo metais kompozicijos mokėsi pas prof. F. Krüllį, orkestrinio dirigavimo ir orkestruotės – pas vokiečių karinio orkestro kapelmeisterį von Holzą. 1926 m. Klaipėdoje eksternu išlaikė reikiamus egzaminus ir įgijo muzikos mokytojo cenzą.
1912–1946 m. gyveno Panevėžyje. Nuo 1912 m. vargonininkavo ir vadovavo chorams bei orkestrams Panevėžyje – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (pirmieji pradėjo giedoti lietuviškas giesmes), Šaulių, Berniukų ir Lenkų gimnazijų, Mokytojų seminarijos, Miškų technikos ir Prekybos mokyklų, Darbo rūmų chorams. Su chorais dalyvavo visose trijose Lietuvos dainų šventėse Kaune (1924, 1928, 1930), buvo pirmosios Lietuvos dainų šventės jungtinio choro dirigentas, su choru koncertavo Klaipėdos krašte. 1930 m. suorganizavo pirmąją dainų šventę Juodkrantėje. Dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje.
Dėstė muziką Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje, mokytojavo ir pradžios mokyklose, dalyvavo įvairiapusėje kultūrinėje šviečiamojoje veikloje. 1918 m. rudenį kartu su kun. Juozu Stakausku ir Kaziu Bizausku įkūrė mieste Muzikos mokyklą su fortepijono, smuiko, vargonų ir dainavimo klasėmis. Muzikos mokykla išsilaikė tik vienerius metus.
1946 m. sovietų okupacinės valdžios suimtas, nuteistas, ištremtas į Sibirą. Grįžęs 1955–1958 m. mokytojavo ir vadovavo bažnytiniams ir pasaulietiniams chorams Kuktiškėse (Utenos r.) ir Kavarske (Anykščių r.).
V. Paulausko kūriniai: operetė „Kaminkrėtys ir malūnininkas“ (1913 m.), melodrama „Birutė“ (apie 1928 m.), kantatos „Cantanibus organis“, „Žalgirio mūšis“ (1922 m.), giesmės, solo ir choro dainos, romansai, aranžuotės chorams, pjesės fortepijonui. Parašė „Trumpą muzikos istorijos apžvalgą“, „Muzikos humoristiką ir rimtį“, bendradarbiavo Panevėžio spaudoje, „Mūsų krašte“, „Mokslo dienose“ ir kt.
Juozas Rajeckas gimė 1893 m.vasario 11 d. Pumpėnuose, Pasvalio r., mirė 1965 balandžio 18 d. Maspethe, (NY – JAV), pedagogas, vargonininkas ir chorvedys.
Mokėsi muzikos pas vietinį vargonininką P. Meškelę. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, paimtas į carinę kariuomenę ir išvežtas į Rusiją – Saratovą. Ten baigė vidurinę mokyklą ir studijavo konservatorijoje. Saratove vedė lietuvaitę Veroniką Janušonytę. 1918 m. grįžęs į Lietuvą apsistojo Pasvalyje. 1919 m.apsigyveno Panevėžyje.
1921–1929 m. buvo miesto pradžios mokyklų ir Mokytojų seminarijos muzikos ir dainavimo mokytojas bei choro vadovas. Pastarasis choras buvo aktyvus Dainų švenčių dalyvis. Taip pat vadovavo Vilniaus Įgulos bažnyčios karių chorui ir vargonininkavo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Dirbdamas lankė J. Naujalio vargonininkų kursus Kaune. Susirgęs, 1931 m. gydėsi Berlyne, o pasveikęs 1932–1936 m. Kvietiškio žemės ūkio mokykloje dėstė muziką ir dainavimą.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kurį laiką gyveno Dresdene, vėliau Memmingene. 1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Niujorke. Apie 14 metų vargonininkavo ir vadovavo chorui Aušros Vartų lietuvių parapijoje New York City, NY. Choras giedojo bažnyčioje, dalyvavo įvairiuose tautiniuose renginiuose.
Kompozitorius, choro dirigentas, kapelmeisteris, vargonininkas, pedagogas Juozapas Gudavičius gimė 1873 m. sausio 13 d. Skliausčiuose prie Eržvilko, mirė 1939 m. lapkričio 12 d. Niurkonyse, palaidotas Panevėžyje.
1899 m. baigė Varšuvos muzikos institutą (mokėsi su M. K Čiurlioniu). Nuo 1900 m. dirbo karo orkestrų kapelmeisteriu Gargžduose, Grajewo (Lenkija), Kretingoje, nuo 1905 m. – Kaune.
Nuo 1904 m. Palangoje pirmasis dirigavo pučiamųjų orkestrams vasaros koncertuose. 1906 m. Kaune įkūrė pirmąjį lietuvių pasaulietinį vaikų chorą, dalyvavo lietuvių vakaruose. 1909 m. vargonininkavo Nemakščiuose (įkūrė garsų Žemaitijos chorą).
1910–1911 m. Kaune dėstė J. Naujalio vargonininkų ir choro dirigentų kursuose, dalyvavo Šv. Grigaliaus draugijos veikloje. 1912–1918 m. Tauragėje, 1930–1939 m. Paįstryje vargonininkavo, steigė bažnytinius ir pasaulietinius chorus, orkestrus, ugdė vargonininkus. 1927–1930 m. mokytojavo Tauragės mokytojų seminarijoje, komercinėje mokykloje; vadovavo chorams ir orkestrams, dalyvavo 1928 m., 1930–ųjų Lietuvos ir 1927-ųjų Mažosios Lietuvos dainų šventėse.
1918 m. Panevėžyje su kompozitoriumi V. Paulausku įkūrė muzikos mokyklą (veikė iki 1919 m.), joje dėstė.
Nuo 1919 m. vasario 12 d. – Lietuvos kariuomenės savanoris; 1919 m. Marijampolėje įkūrė pirmąjį Lietuvos kariuomenės (I pėstininkų Gedimino pulko) orkestrą ir chorą. 1919–1927 m. – Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris. 1928 m. Kaune įkūrė Karo muziejaus karo invalidų orkestrą (iki 1930 m. vadovavo).
Sukūrė trejas mišias, solo („Leiskit į Tėvynę“), choro („Kur giria žaliuoja“) dainų, giesmių, fantazijų, fugų, pynių, maršų, rikiuotės signalų pučiamųjų orkestrui, pjesių fortepijonui, muzikos dramos spektakliams. Harmonizavo lietuvių liaudies dainų, giesmių, šokių. Instrumentavo valstybinių ir tautinių himnų, giesmių, dainų.
Paslaptingiausias Panevėžio dirigentas, pedagogas, rengęs kolektyvus Dainų šventei – Hiršas Ichilčikas.
Nėra žinomi jo gimimo metai, neteko surasti jokių duomenų apie ankstyvuosius metus.
Hiršas Ichilčikas buvo išėjęs solidžius mokslus: baigęs Tbilisio muzikos mokyklą, mokęsis Varšuvos konservatorijoje, vėliau – ir Sankt Peterburge.
Patirties H. Ichilčikas sėmėsi keletą metų dirbdamas Oldenbergo orkestro direktoriumi, Sankt Peterburgo, tuomet vadinto Petrogradu, liaudies namų operos dirigentu. Buvęs kazokų pučiamųjų orkestro vadovas, XX amžiaus pradžioje išleido vadovėlį, skirtą kariniams orkestrams, rašė mokslines knygas.
Kiek žinoma, carinės imperijos laikais dirigento nuopelnai buvo įvertinti aukso laikrodžiu.
Į Panevėžį atvyko trečio dešimtmečio pradžioje, Panevėžio gimnazijoje mokė muzikos ir vadovavo styginiam orkestrui, muzikos mokė ir Panevėžio mokytojų seminarijos studentus. Be to, buvo miesto ugniagesių pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas, dainų šventės organizatorius. Jo vadovaujami orkestrai dalyvavo Dainų šventėse, operečių spektakliuose, muzikiniuose vakaruose.
Iš Panevėžio 1928 m. H. Ichilčikas išvyko į Pietų Afriką. Johanesburgo spaudoje minima, jog jis režisavo operetę, rašė jai muziką.
Gimė 1965 m. lapkričio 22 d., mokėsi Panevėžio konservatorijoje, Lietuvos Muzikos akademijoje, Vilniaus Pedagoginiame Universitete, Muzikos edukologijos magistras.
Nuo 1993 m. Panevėžio rajone ir mieste organizuoja ir vykdo respublikinius masinio ir kamerinio pobūdžio meno renginius, seminarus bei tarptautinius kultūrinius projektus (Prancūzija, Kanada, Latvija, Estija, Nyderlandai, Didžioji Britanija).
Nuo 2001 m. – Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionato idėjos autorius, iniciatorius ir vadovas.
1992–2010 m. – Panevėžio orkestro „Panevėžio garsas“ meno vadovas ir dirigentas. Nuo 2007 m. – jaunimo orkestro „Aukštyn“ meno vadovas ir dirigentas.
2005–2013 m. – Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociacijos prezidentas.
Nuo 2008 m. –Dainų švenčių nacionalinės komisijos narys.
2003–2012 m. – Dainų švenčių („MES“, „Būties ratu“, „Amžių sutartinė“) orkestrų programų vyriausiasis meno vadovas ir dirigentas, 2024 m. – „Vario audros“ vakaro Dainų šventėje meno vadovas, dirigentas.