1950 metai, Londonas. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, tačiau maistas vis dar normuojamas, palei gatves rikiuojasi suniokoti pastatai, o moterys valandų valandas stovi eilėse, kad gautų riebios kiaulienos bryzelį. Mokytojos Mardžerės Benson švarko rankogaliai nubrizgo, o vieninteliai seni bateliai tokie numinti, kad per lietų žliugsi iš vidaus. Ji bet ką atiduotų už lopinėlį žydro dangaus – regis, net jo davinys normuojamas. Mardžerė kone merdėja mokydama mergaites namų ruošos ir leisdama vienišus vakarus tuščiuose šaltuose namuose.
Susikaupusi neviltis tiesiog sprogsta po incidento klasėje. Panelė Benson griebia naujus pavaduotojos pusbačius ir, išvarčiusi kas po ranka pasitaikė, pasileidžia iš mokyklos. Tą akimirką jos ūžiančioje galvoje gimsta planas: ji privalo keliauti į Naująją Kaledoniją ieškoti dar neatrasto auksinio vabalo, apie kurį vaikystėje pasakojo tėvas.
Į skelbimą, kad ekspedicijai reikalingas prancūzų kalbą mokantis asistentas, atsiliepia keturi kandidatai. Deja, paskutinę akimirką panelė Benson priversta pasirinkti netinkamiausią. Taip į veiksmo sceną aptemptu rožiniu kostiumėliu ir basutėmis su spurgais įžengia Enida Priti.
Vabzdžių graibštu apsiginklavusi kresna pusamžė introvertė ir akinanti blondinė su miniatiūrine skrybėlaite ant geltonų kaip cukraus vata plaukų kartu perplaukia pusę pasaulio. Patyrusios galybę svaiginančių nuotykių ir ekstremalių išbandymų, jos atranda kur kas daugiau nei auksinį Naujosios Kaledonijos vabalą.
Literatūros premijų laureatės Rachel Joyce romane „Panelės Benson vabalas“ esama visko: intrigos, paslapties ir didžiulės, neįtikėtinos draugystės. Geriausios literatūros kanonus atitinkanti knyga kupina su liūdesiu susipinančio humoro, skvarbaus įžvalgumo ir švelnios išminties.
Vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.