37-erių Cukiko bare atsitiktinai sutinka savo buvusį japonų kalbos ir literatūros mokytoją. Ji – biuro darbuotoja, laisvalaikį dažnai leidžianti viena. Jis – dvigubai vyresnis našlys, visur besinešiojantis seną portfelį.
Nors veikėjų amžius ir gyvenimo patirtys gerokai skiriasi, jie netrunka pajusti bendrystę. Cukiko ir Mokytojas vaikštinėja Tokijo gatvėmis ir lankosi užeigose, kur diskutuoja apie įvairiausius dalykus – nuo grybų iki beisbolo. Maistas, kuriuo gardžiuojasi knygos veikėjai, ne tik atspindi kintančius metų laikus, bet ir yra juos jungiantis saitas. Pamažu jųdviejų santykiai tampa vis glaudesni, tik ar iš to gali išaugti kas nors daugiau?
Vienas svarbiausių romano leitmotyvų – žmogaus gyvenimo bėgsmas, sezonų kaita, būtasis – prisiminimų – laikas. Tai poetiška, metaforų kupina istorija apie vienatvę ir tarpusavio ryšio ilgesį, kartų skirtumus, tradicijų bei modernaus gyvenimo būdo sankirtą.