– <…> Esu lėta, nepaslanki…
– Kaip vėžliukė? – paklausė jis, draugiškai pažvelgęs į Žozefiną.
– Kaip vėžliukė, kuri juda dviejų kilometrų per valandą greičiu ir tirta iš baimės!
– Vėžliai man patinka, – meiliai pratarė jis. – Tai labai ištikimi gyvūnai, žinote, labai
ištikimi… Jie verti mūsų dėmesio.
Šiame prancūzų autorės Kathrine Pancol megabestseleryje – knygos „Geltonos krokodilų akys“ tęsinyje, – kuriuo be vargo mėgausis ir su pirmąja knyga nesusipažinęs skaitytojas, Žozefinai, pagaliau pajutusiai troškulį save pažinti, tenka susidurti su išsiskyrimu, šeimos problemomis ir net žmogžudyste.
Per pastaruosius metus Žozefinos Kortes gyvenimas pasikeitė į gerą. Dar neseniai buvusi vos galą su galu sudurianti Viduramžius tyrinėjanti mokslininkė – palikta sutuoktinio, atstumta motinos ir persekiojama bankininko, dabar ji bestselerio autorė, turinti butą Paryžiuje ir patrauklų, kad ir paniurusį, meilužį. Ir vis dėlto ramybėje jos nepalieka nuojauta, kad tikroji laimė ją aplenkia. Taigi kai vieną vakarą ši keturiasdešimtmetė susiduria su gyvenimą keičiančiais įvykiais, ji supranta, kad laikas pradėti klausytis širdies.
Pakliuvus į painių santykių ir virtinės žmogžudysčių raizgalynę, Žozefinai tenka mokytis ryžtingai veržtis į priekį, rasti drąsos ir stiprinti pasitikėjimą savimi.
Baigusi literatūros studijas Katherine Pancol dirbo prancūzų ir lotynų kalbų mokytoja. Vėliau ėmėsi žurnalistikos. Dirbančią žurnaluose „Paris-Match“ ir „Cosmopolitan“ ją ir pastebėjo vienas gerą intuiciją turėjęs leidėjas, paskatinęs ją pradėti rašyti romanus. 1979 m. pasirodžius pirmajam autorės romanui „Moi D’abord“ („Pirmiausia aš“), ji išsikraustė gyventi į Niujorką, kur praleido visą dešimtmetį – mokėsi kūrybinio rašymo ir scenarijų kūrimo Kolumbijos universitete bei išleido dar tris romanus. K. Pancol gebėjimą praskaidrinti nuotaiką ir suteikti pramogą galima vadinti jos dovana ir raktu į sėkmę. Savo kūryba ji įkvėpė ne vieną moterį išdrįsti būti savimi ir teigiamai žiūrėti į gyvenimą.
Vertė Veronika Vasiljeva – Niparavičienė.