E. Mezginaitės poezija labai autentiška, grįsta aštriais likimo akmenimis, ji kalbasi su skaitytoju be jokios egzaltacijos, o toje jos negarsioje šnekoje už paprastų žodžių dažnai slypi didelis, sudėtingas, neretai skaudus pasaulis. „Gimtųjų laukų ir „tėviškės slenksčio“ poetizaciją, ryškią ankstyvuosiuose E. Mezginaitės eilėraščiuose, vėliau išstūmė gyvenimo pilkumo, nerimo, grėsmės jausena, kuriai priešinasi romantinis laimės lūkestis ir vidinis veržlumas. Kontrastiški vaizdinių deriniai, melodingi eilutės pakartojimai, stiprūs ritminiai kirčiai, intonacijų kaita, aforistinės užsklandos suteikia eilėraščiams dinamiškumo ir lyrinio polėkio (Vytautas Kubilius).

1975 m. „Vasarų vieškeliais“, eilėraščių rinkinys
1982 m. „Skardis“, eilėraščių rinkinys
1989 m. „Provincijos tango“, eilėraščių rinkinys
1999 m. „Šaltas ginklas“, eilėraščių rinkinys (1999, Julijono Lindės-Dobilo premija).
2006 m., po Elenos Mezginaitės mirties, išleista kūrybos rinktinė „Mano senas drauge“ (pakartotini leidimai 2014, 2020).