1966 m. vasario 24 d.

Kodėl aš nežiūriu žmonėms į akis? Turbūt nenoriu, kad iš jų mano mintis skaitytų. Aš nemoku uždėti antvalkčio ant akių ir nuslėpti po juo nekantrumą, nuobodulį, priešiškumą. Ir nenoriu kitose akyse išskaityti tą patį abejingumą, nepasitikėjimą, išskaityti visai ne tai, ką kalba lūpos.
Didelė, nesvietiška palaima – žiūrėti į akis žmogui, kuris tave traukia, kuriuo tiki. Bet tuomet bijau savo akių – jos per daug kalba. Kaip Auga sakė – kviečia, maldauja.
Ką tai reiškia – akys? Atsimenu, kaip buvau pritrenkta po „laužų”. Šitiek laiko vaikščiojau pro Vladą, kalbėjau su juo, žiūrėjau jam į akis – ir nemačiau jo akių!
Brangiai man kainuoja tai, kad tuomet kitaip pasižiūrėjau jam akis.

– – – – –

Skaitau, atidėjus į šalį mokslus, primirštas knygas, ir sunkiai grįžtu į šį pasaulį…
Baisi knyga „Tykusis Donas”. Savo tikrumu baisi. Skaitai ir svaigsti, sunkiai, karščiuojančiai svaigsti. Ir nebemiela lieka vaikščiot žeme, kurioj nežmoniškas kančias patys sau skiria žmonės, ir kaukti norisi kaip vilkui, prislėgtam šitos skriaudos, gailesčio, neapykantos, bejėgiškumo, užplūdusio iš puslapių.
Kas gi tu esi, žmogau? Tu dantim, kaip žvėris, gini savo gyvybę ir savo noru guldai savo galvą už įsitikinimus – patį neapčiuopiamiausią dalyką, pakeli, kiek joks žvėris nepakeltų, nors negali kaip žvėris užlaižyti baisių žaizdų. Tau žemėj reikia tiek nedaug vietos, duonos ir oro – nematomo krislelio, su žeme palyginus, o tu plėšies, lyg viso pasaulio tau vienam reiktų – viso ir visiškai, ir jokių išlygų čia negali būti.
Mes, žmonės, nežinom, kas mes esam.

1966 m. gegužės 2 d.

Groja Čaikovskį, pasakoja apie Čaikovskį ir Grygą. O Solveigos dainą – aš negaliu apsirikti – dainuoja ta Elė, kurią prieš šešerius metus sutikau Vilniuje.
Groja Čaikovskį. „Mylintieji visuomet laukia….” Nei su pagieža, nei su kerštu, nei su viską paminančiu išdidumu nesiderina tikras jausmas.
Stiprus vėjas išgiedrino dangų. Ir aš rašau – „o išsistiebia, kaip tas medis, žmogus ir būtinai panori sužinoti, kur žemės vidurys”. <…>

1966 m. rugsėjo 10 d.

„Juk nieko nebuvo? O gal ir nebuvo…”
Atitolstu nuo namų ir nuo darbo, nuo miškų, kur šiandien kvėpavau rudenėjančia žeme, ir Panevėžio kavinių. Nežinau, kur mano tikrasis aš.
Namie sunku. Sunku dėl mamos ir kitų. Kažkaip nevykusiai viskas pas mus klostosi. Krauti plytas tai nieko, bet kai nėra prieky prošvaistės…
Ir čia mane atsiveja suirzimas. O man atrodė – pabėgsiu. Bet ir namie, ir pas Augą aš taip pat neramiai miegu ir taip pat slogu.
Kas buvo pastarosiom dienom? Vengrija – beveik realu. Nebepavydu Maskvos. Kupišky vėl gėriau redakcijoj (visi tokie geri, net Šeškauskas. Geri todėl, kad jiems nusispjaut į mane). Savoj redakcijoj šventėm žurnalistų solidarumo dieną. Buvo gerai. Bet tas gerumas visur vidutiniškas. Ir nesėkmės vidutiniškos. O nėra baisių smūgių. Ir nebėra Vlado „nuostabu”.
Rašiau miškininkui laišką ir pirmąkart toptelėjo – vidutiniškas jis protu. Matyt, nereikalingas žaidimas.
„Juk nieko nebuvo?
O gal ir nebuvo…”