1965 m. gruodžio 19 d.

Sulijo. Šlapią parsinešiau šitą sąsiuvinį užrašams iš šviesios Subačiaus parduotuvės…
Drėgnoj nakty jaukiai nutvieksta ferma atlapom durim – nuo jos sklinda raminantis šiaudų kvapas. O Subačiuj namų langai užuolaidom neuždangstyti – taip tylu ir ramu viskas…
Man labai pravartu tokios kelionės į žmones. Nors šiandien ne ką tenuveikiau – pasitikslinau, ir tiek.

1965 m. gruodžio 21 d.

Pamažu, palengva ateina laikas, kai aš pasijuntu turinti ką žmonėms pasakyti.
Rašau tą apybraižą, kur pažadėjau Naraškevičiui. Jeigu „Tiesa” išspausdins šitą lyriką, patikėsiu savo gabumu.
Kai rašau, nublunka viskas – ir mano, ir Leontinos gyvenimo tragedija, ir smulkūs buities rūpesčiai (nors jie man niekad ir nieko neužgoždavo), ir miglota ateitis, į kurią kartais baisu blaiviai pažiūrėti. <…>
Tiek turiu geru temų dabar! Kad tik nepasiduočiau tinginiui!
O redakcijoj – naujos bėdos. Keista, kad aš nesigailiu Platušio ir, jei bus reikalas, atvirai pasakysiu savo nuomonę – jam ne vieta redakcijoje.
Per griežtai sprendžiu apie žmones? Bet juk manęs toli gražu niekas nepasigailėjo, nors man buvo tik dvidešimt ir aš tikrai buvau tiktai kvailutė. Nieko, išgyvenau ir dabar neprašau atlaidumo ir pati sau.
Vis dėlto Panevėžys man duoda tai, ko Kupiškis negalėjo duoti, – visiško savarankiškumo ir visiškos atsakomybės už save supratimą.

1966 m. sausio 1 d.

Po triukšmingų dainų ir šokių muzikos tyloje staiga suskamba ausyse Čaikovskio Pirmojo koncerto tonai. Ir aš uždūstu iš susijaudinimo, lyg būčiau ilgai bėgus tamsia, tylia pieva ir staiga sustojus ant svaiginančiai aukšto, saulės nutvieksto ir vėjų varstomo skardžio…
Šiandien tikrai per daug tylu ir kasdieniška. O vakar gėrėm ir šokom, ir buvo labai nejauku, ir jaučiaus esanti ten, kur reikia. Pasiėmiau Algį, pripylėm stiklinę „Palangos” ir nešėm drėgnom gatvėm lig ligoninės – ėjom sveikint Reginos. Paskui išėjau, stengdamasi išeiti viena. Ir visą naktį vėl sapnavau, kad į mane šaudo, mane sužeidžia, bet tiktai sužeidžia. <…>

1966 m. sausio 11 d.

Ėriškių kolūkio pirmininkas Giedraitis – protingas žmogus. Mes daug turim tų protingų, sumanių žmonių. Įsikalbėjom apie spaudos oficialumą ir išvažiavau su nuoskauda – juk visi mato ir supranta, kaip paviršutinis šitas visų laikraščių nuomonės vienodumas, visi žino, kad visi tie laikraščiai vienose, oficialiose rankose. O kol taip bus, nebus nei objektyvumo, nei nuoširdumo, nei polemikos (dabar ji taip griežtai apribota, ta polemika, ir tokia nekalta!), nei reikiamo svorio spauda neturės.
Tiesa, mes turim demokratiją, bet ją atsveria suvaržymai iš kitos pusės. <…>