1965 m. lapkričio 14 d.

Tai velniava – prasėdėjau visą dieną, įskaudo akys, o nieko nespėjau padaryti – perrašiau Grubinsko kontrolinį, ir tiek.
Perverčiau metinį komplektą. Teisi Leontina – pastebimai supilkėjo „Tėvynė”. Nebėra žmonių, kurie tikrai buvo žurnalistai, – Nagaitis, Lukoševičius. O mes, naujai atėję, – dar ne žurnalistai.
Šita savaitė buvo baisi. Be kontrolinių, juk reikės duoti medžiagą, kaip visada, atlanką ruošt komjaunimo konferencijai. Velniškai maža laiko. Bet užtai tuomet pajuntu, kaip stiprėja godumas gyvenimui.
Šiandien per televiziją Laimonas Noreika skaitė Mykolaičio-Putino eilėraščius. Perkūnišką optimizmą ir dvasios stiprumą, didelį protą reikia turėti, kad sulaukęs devyniasdešimties (autorės klaida – rengėjai), kalbėtų
tokiais žodžiais…

1965 m. lapkričio 15 d.

Sigito eilėraščiai dar neišėjo net „pirmąja knyga”, o jau dėl jo ginčijasi „Literatūra ir menas”. Man jis prieš dvejus metus kalbėjo apie Šimkų. Dabar matau, kad jų draugystė verta šito vardo, – Šimkus užsispyrusiai visur giria Sigito eilėraščius. Aišku, giria ne todėl, kad jie draugai. Bet pats Šimkus tai juk iš tiesu rašo kitaip!
Nežinau, bus Sigitas dideliu poetu ar ne. Aš prisimenu jį ir gerbiu kaip labai protingą ir gerą žmogų, bet kaip poeto nevertinu. Bent kol kas…

1965 m. gruodžio 17 d.

Rytoj važiuoju į Subačių – Naraškevičius skambino, davė apybraižai tik keturias dienas. Ateina tokios minutės, kai delnai niežti – norisi rašyti. O rašyti aš galiu, galiu! Tegul, kai aš nusiunčiu eilėraščius, ateina tik atsakymas „ne”, o štai Čiplys atsinešė korektūras iš „Pergalės” (nors, dievai žino, aš neprasibraunu lig padorios minties per jo žodžių įmantrybes). Kartais (aš sakau – kartais) šitas noras rašyti many nustelbia viską. <…>

1965 m. gruodžio 18 d.

Kai ėjau „Niurnbergo procesą”, nemaniau, kad viskas bus taip stipru, atvira, baisu. Ir, sakyčiau, smarkiai objektyvu.
Aš pastaruoju metu likau godesnė tokiems dalykams – stipriems, atviriems, baisiems…
O, kaip daug kas gyvenime yra svarbu ir svarbiausia!
Reikia būti godžiam, stipriam, smalsiam!
Vien todėl negalėsiu niekad kaip reikiant vertinti Leontinos, kad ji sako apie tokius filmus: „Man per stipru, man per baisu.” Saugo savo nervus… Planuoju, kaip rašysiu apie Grigaravičių… Bandysiu…