1965 m. birželio 11 d.

Kaip nedaug reikia žmogui – šypsenos ir žodžio. Ėjau koridoriumi ir pamačiau būry pažįstamą veidą. Praėjau, bet grįžtant jau iš tolo nusišypsojo Naraškevičius. Aš matydavau jį redakcijoje, bet niekad žodžio vienas kitam nesam pasakę. O dabar pasikalbėjom kaip seni, geri pažįstami. Ir nueidama pagalvojau: štai taip ir būna – pasižiūri į žmogų iš tolo, susidarai apie jį nuomonę ir jau žinai – draugas ar priešas jis gali būti. Jeigu jis būtų nekaip apie mane galvojęs, nebūtų žengęs tų kelių žingsnių priešais. Ir man todėl gera. Ir dar – ko gero, aš tik čia pajutau, kuo mane jau riša Panevėžys.
Buvom Valakampiuos. Pirmąkart tiek toli plaukiau Nerim. O skersai taip ir neperplaukiau – pabūgau, nors daug lengviau būtų buvę kitą krantą pasiekti, negu grįžti.
Taigi grįžti ne visuomet lengviausia…

1965 m. liepos 1 d.

„Buvo pora žygių, kad tave užkariautų mūsų literatų būreliui”, — kalbėjo vakar Šukys. Žodžiai, glostantys savimeilę. Aišku, aš ateisiu į tą būrelį, bet siūlytis nenoriu.
Šiandien darbinga diena. Važinėjau, rašiau. Einu dabar daryti nuotraukų. Baigsiu perrašyti eilėraščius. O gal ir į kiną nueisiu.
Vis dėlto gerai man vienai. Taip gerai, kad ir pas Bronę neužeinu, ir Leontinos neieškau – nors ji laukia kartais. Gera, nes visiškai abejingai žiūriu į vaikinus ir be pavydo į tuos, kur vaikšto dviese. Dieve duok jiems džiaugsmo. Man jo pakankamai. Gal net per daug. Kaip ir sielvarto.

1965 m. liepos 2 d.

Baisu pagalvoti, kaip aš rytoj prie jo prisiglausiu. Kaip pasiilgau – baisu pagalvoti. Norisi pulti užsimerkus kaip drugiui į liepsną.
„Tau visada sekasi”, – rašo Stasė. Sekasi, Stasele, aš irgi taip manau. Nors tu nežinai, kokia man visko kaina. Ir gerai. Geriau tegu man pavydi, o ne gailisi.
O ramaus, užtikrinto būvio man nereikia. Daug geriau štai taip – nežinoti, kas bus rytoj, ir žinoti, kad rytoj gali būti visko. Ir laukti šito.

1965 m. liepos 19 d.

Ateina toks jausmas, lyg esi beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo. Nebežinai, ko tau reikia. Nebežinai, kur tavo vieta.
Man dažnai pavydi mano bendraamžės – to, kad aš visuomet patenkinta gyvenimu, savim, žinau, ko noriu, kad laiminga. Be abejo, aš laiminga. Kam tada gyventi, jei nebūti laimingam!
 O štai dabar galvoju kaip mokinukė – ar geru keliu nuėjau? Baigsiu universitetą ir būtinai vėl spręsiu – kur dabar? Ir nebebus ryžto vėl kur nors pradėti iš naujo, ir norėsis.
Mokytis, žinoma, galima – miškininkystės ar dar ko nors. Bet man nebereikia auditorijų ir paskaitų diena iš dienos.
Mano norai prašoka mano valią. O aš pati nepasiekiu savo galimybių. Žodžiu, dar nesu tuo, kuo galiu būti. Ir dar nežinau, kuo galiu būti. Aš kaip akmuo, pasiruošęs riedėti ir vis laukiantis postūmio iš šalies. <…>