1965 m. kovo 16 d.

Bjauriai tuščia širdy. Net pavasario nebematau, nežinau, kada jis prasidėjo.
Buvau Panevėžy. Aišku, darbą aš gausiu, ne ten, tai kitur. (Tik kažin kiek, kam teks lankstytis, mindžioti slenksčius ir jausti, kaip tiria tave ir svarsto – kas tu per paukštis. Baisu!) Tik nesutelpa į mintis, kaip Kupiškį reiks palikti, nebesidžiaugti jo pirma žaluma, nevaikščioti jo šaligatviais, nematyti, kaip atslūgsta po potvynio Lėvuo ir sužydi ievynai.
Aišku, Kupiškį bus lengviau, kaip kadaise Rokiškį. Naujoj vietoj bus lengviau, kaip kadaise čia. Bet gal todėl toks ir savas man liko šitas miesteliūkštis. O ten, kur benuvažiuočiau, bus svetimi žmonės, svetimi kavinių pavadinimai, svetimos apylinkės.
Bjauriai tuščia. Lyg kas būtų spjovęs į veidą ir nuėjęs.

1965 m. kovo 19 d.

Lyja, šlapia gatvėse, tik juoduose klanuose atsispindi silpnos šviesos. Nebaisus šitas pavasarinis lietus. Ir vėjo aš nebijau, ir bet kokio purvyno – ne. Tai ko man bijoti, jei kiekvienoj gyvenvietėj ar mieste, kur aš išlipsiu, tokie pat žmonės gyvena. Ir šoferiai, pakėlus ranką, taip pat sustos purvinam kely ir su šypsena atidarys kabinos duris. Išlipsiu ir pasakysiu sau – šitais šaligatviais vaikščiosiu, čia eisiu pietauti, čia žiūrėsiu filmus, šituose kultūros namuose klausysiuos koncertų…
Argi man ne vis tiek, kur tai bus? Argi ne vis tiek, jeigu aš visiškai viena – nei gimtinės, prie kurios būčiau prisirišus, nei namų, kur manęs pasigestų, nei žmogaus, kurio gyvenimas būtų mano gyvenimas?
O man reikia, kad manęs kur nors pasigestų ir lauktų, kad kažkam aš būčiau reikalingesnė už viską – už namus ir mielą vietovę, už visus draugus ir visus darbus.
„Atleisk man, jeigu aš reikalauju daugiau, negu man priklauso, bet aš negaliu gyventi be laimės.” <…>

1965 m. gegužės 15 d.

Šiandien pirmą kartą atėjo mintis (kaip bebūtų keista, pirmą kartą) – o gal aš čia gyvensiu ilgai ilgai. Pamatysiu, kaip pakils naujasis teatras Lenino aikštės ir Elektros gatvės kampe, kaip pakils žalias skveras ties juo, vaikščiosiu į tą teatrą. Aš galiu čia gyventi ilgai ilgai – tereikia panorėti.
Bet aš dar nežinau, ar noriu.
„Если мог б ты знать, как тебя ждала!
Да устала ждать и любовь прошла”, – dainavo rusiškai nuoširdžiai ir liūdnai moteris filme „Kada daina nesibaigia” – filme apie Leningradą ir dainas.
„Да устала ждать…”
Kaipgi nepavargti?

1965 m. birželio 8 d.

Vakar skaičiau Majakovskį. Kaip kadaise, visa širdimi gerdama žodžius – kietus kaip alavas. Ir paskui galvojau, kad vis dėlto paviršutiniška ir sušvelninta visa mūsų poezija. Joje daug minčių ir gerų vaizdų, bet trupučiuką toli ji nuo realaus, kasdieniško gyvenimo, nepadeda jo stumti į priekį.