Elenos Mezginaitės dienoraščių fragmentai, publikuoti poetės kūrybos rinktinėje „Mano senas drauge“ (2020).

1964 m. lapkričio 22 d.

Noriu žiūrėt iš arti akis tau, ateinantis laike!
Ne kitaip rašyti – kitaip gyventi reikia. O tai nelengva. Ir todėl aš nieko pati sau nežadu.
Laiko nedaug, o aš noriu žūtbūt parašyti ką nors apie moteris – gal daugiau tam, kad pati save įtikinčiau – galiu. Kaip ten buvo pasakyta: „Norint ką nors parašyti, reikia visų pirma norėti – labai norėti pasakyti, turėti ką pasakyti ir mokėti pasakyti.”

1964 m. lapkričio 23 d.

„Virš manęs tyliai spindi žvaigždutės,
Lapelius glosto vėjas švelnus…“
Tie ar ne tie žodžiai melodijai „Sugrįžk į Sorento”?
Pūga pirmoji žiemos pūga nutilo, ir drėgmė krinta iš juodo dangaus, ir jaukiai sugeria žingsnius šiltas, drėgnas vakaras. O kažkur girioje dabar į išakėjusį sniegą krinta tamsūs lašai, tyli beržai, tik eglės pačiom viršūnėm švokščia – vienodai, raminamai. Vėjas tyli – o jos siūruoja.
„Meile akių – mano šalie!”
Kad neužsimiegočiau – ryt į Antašavą. Ryt – komjaunimo susirinkimas,
Ryt – „Vaikinas su velnio plauku“. Palauk, o kada gi parašyti?
Nieko, viskas bus gerai. Aš dabar tikiu savo jėgom.

1964 m. lapkričio 24 d.

Įėjo į sceną Babkauskas – ir aš apstulbau. Nesitikėjau jį pamatyti čia, kur jis buvo „vaikinas su velnio plauku”. Toks kažkoks savas (po „Vienos dienos kronikos”), ir kiekvieną jo žodį priimi kaip seniai lauktą.
O paskui atsitiktinai mes atsidūrėm restorane, ir vienu metu Nijolė susirūpinusi paklausė: „Kas tau yra?” O aš tada galvojau – kaip lengvai galima suruošti pasakų vakarą ar cepelinų balių vien dėl to, kad atsilygintume už vyną tam mūsų partneriui. Ir negalima kartą per dvi savaites be baimės padėti rankas tau ant pečių.
Vakar mane nugąsdino aiškus supratimas – aš nenoriu jo su niekuo dalintis.
Gerai, kad buvo Irena ir nebuvo Danguolės – dažytos lėles, toli gražu ne originalios. Ir mes juokėmės su Irka kaip vaikai dėl to, kad mums gera abiem.
Gerai, kad Paustovskis parašė „Apysaką apie miškus”.
Vietoj „žūtbūt“ neišėjo nieko. Ne aš kalta. Aš taip pat netikčiau heroje apybraižai, nors laikau (teisingai ar ne, neaišku) save neblogesnę už daugelį. Ir daug kur pranašesnė jaučiuos.
Jeigu aš būčiau save įvertinus anksčiau. Jeigu kas mane būtu įtikinęs tada, kad aš esu, kad galiu būti ir graži, ir gera, kad mane irgi galima mylėti. Bet aš nežinojau šito, kai man buvo septyniolika, devyniolika, dvidešimt.
Aš vėl skaičiau Majakovskį. Bet skaityti jį lietuviškai nesuprasti jo, rusiškai – pinasi nesvietiška daugybė naujadarų ir neaiškių žodžių. Tik ritmas lieka, O, kad jį kas nors paskaitytų scenoje – kiek už tai atiduočiau!
Pasiilgau teatrų – jaukių Vilniaus teatrų.