Vietoj autobiografijos

Jeigu būčiau sveiku protu rinkusis, ką rašyti, poezija būtų likusi paskutinėje vietoje – po prozos, dramų, jumoro… Likimo ironija – rašau būtent juos, mažiausiai žmonėms reikalingus. Nes eilėraščius geriausiu atveju skaito tik kas dešimtas žmogus… <…>

Dėkingas ar nedėkingas mano amatas, bet esu laiminga, kad jį turiu. Jis man toks pat būtinas ir brangus, kaip augantys vaikai. <…>

Didžiausias džiaugsmas, kai išgirstu, kad kažkam patiko mano vienas ar kitas eilėraštis. Tai retos minutės – tuomet jauti, kad esi kai kam reikalingas. O šiaip juk kiekvienas rašo sau. Apie save. Ypač poetas. Šitas eilėraščiais surašytas dienoraštis, iš kurio laikas ir žmonės atrinks, kas gali likti, ir tėra dienoraštis. <…>

1986 m. gruodžio 11 d.