Panevėžys – dovana Pasauliui

Hiršas Ošerovičius (1908–1994) – žydų poetas, gimęs Lietuvoje, Panevėžyje.
Pirmojo pasaulinio karo metais poeto šeimą, kaip ir daugumą žydų, prievarta deportavo į Rusijos gilumą. Grįžo 1921 metais, mokėsi Panevėžio žydų gimnazijoje, studijavo teisę Kaune.
Pirmąją knygą išleido 1941 metais Kaune, deja, vokiečiai sunaikino visą knygos tiražą. H. Ošerovičius praleido antrąjį pasaulinį karą Almatoje, Kazachstane, po karo grįžo į Lietuvą ir buvo suimtas, ištremtas dešimčiai metų.
H. Ošerovičius 1971-aisiais išvyko gyventi į Izraelį, priklausė Izraelio rašytojų ir žurnalistų, rašančių jidiš kalba, sąjungai. Už kūrybą buvo apdovanotas ne viena prestižine Izraelio ir kitų šalių premija.

Dovana pasauliui – knygos:
Pradžia (1941)
Pasprukęs iš varžtų (1947)
Saulės ratas (1969)
Tarp žaibo ir griaustinio (1973),
Pasiaukojimo pasaulyje (1975),
Daina iš labirinto (1977),
Biblijos poemos (1979),
Mano Panevėžys (1974).

Joselis Kaganeumanas (1888–1969) – Panevėžio ješivos rabinas. Gimęs netoli Plungės, mokėsi Plungėje, Telšiuose, Naugarduke, Rodūnioje. 1919 m. jis buvo išrinktas Panevėžio rabinu ir tais pačiais metais įkūrė Panevėžio ješivą „Ochel Icchak“. Jo iniciatyva mieste pastatytos trys ješivos ir vaikų namai. 1923 m. buvo išrinktas į Lietuvos Antrąjį Seimą, kur priklausė žydų frakcijai.

Tragiški 1940-1941 metai itin skaudžiai palietė rabino šeimą – jis buvo nušalintas nuo pareigų, išvyko į JAV su vyriausiu sūnumi, o visi kiti šeimos nariai buvo sušaudyti nacių.

Joselis Kaganeumanas emigravo į Palestiną. Bnei Brak mieste kūrė naują Panevėžio ješivą (1944 m.), skirtą pagerbti žuvusiai bendruomenei.

Dovana pasauliui:
Panevėžio ješiva – žydų ortodoksų dvasinė seminarija, įkurta (perkelta) 1944 m. Bnei Brak mieste, Izraelyje. Oficialiai ješiva įkurta 1919 m. Panevėžyje. Izraelyje joje mokėsi trys tūkstančiai studentų, kurių nemaža dalis tapo įtakingais religijos ir visuomenės veikėjais.

Dovana pasauliui:
Aktyviai filmuojasi tiek serialuose, tiek filmuose, jau atliko beveik keturias dešimtis rolių. Tarp garsiausių – „Luizos sodai“ (2008), „Doppelgänger. Dvigubas“ (2023), „Krzyk: Losing Control“ (2024).

Julijanas Kulakovskis (1855–1919) – filologas, istorikas, archeologas, vertėjas, publicistas. Tėvas buvo Panevėžio realinės gimnazijos pedagogas, cerkvės popas. Mokėsi Vilniuje, Maskvoje, studijavo Maskvos universitete. Kijevo universitete dėstė lotynų kalbą ir literatūrą. Mokslinė veikla skirta pirmiesiems krikščionybės amžiams. Dalyvavo archeologinėse ekspedicijose, simpoziumuose.  
Brolis – Platonas Kulakovskis – mokslininkas slavistas, publicistas.  

Dovana pasauliui:
Julijano Kulikovskio „Bizantijos istorija“ išleista 1910–1915 metais trimis tomais. Yra žinoma, kad mokslininkas rengė ketvirtąjį istorijos tomą, tačiau jis neišliko. „Bizantijos istorija“ – pirmoji kruopšti Romos imperijos centrinių įvykių kronika, kurią sudarė rusų mokslininkas nuo Konstantinopolio įkūrimo (359 m.) Leono Izaūriečio valdymas (717).

Henrykas Teležynskis (1905–1989) – lenkų botanikas, profesorius. Gimęs ir augęs Panevėžyje. Filosofijos daktaro laipsnį įgijo 1931 m. 1932–1935 m. buvo Nacionalinio kultūros fondo stipendininkas Varšuvos gyvybės mokslų universiteto Genetikos katedroje, vėliau asistentas. Šiuo laikotarpiu savo mokslinėje veikloje jis tyrinėjo chromosomų vystymosi tęstinumą ir paskelbė šešis tuo metu dažnai cituotus mokslinius darbus.

Dirbo Vroclavo ir Varšuvos universitetuose, padėjo organizuoti tų pačių miestų botanikos sodus.

Dovana pasauliui:
Vroclavo botanikos sodas. Šis sodas įkurtas 1811 metais, turėjo ne tik gausią augalų kolekciją, bet ir oranžerijas. Antro pasaulinio karo metais Botanikos sodas neteko daugiau nei 50 proc. augalų ir visos oranžerijų augmenijos. Priėmus sprendimą sodą atkurti, prof. Henrykas Teleżyńskis asmeniškai vadovavo kolekcijos atnaujinimui.

Benjaminas Zuskinas (1899–1952) – Lietuvos žydų kilmės filmų ir teatro aktorius, režisierius, Maskvos valstybinio žydų teatro direktorius. Gimęs ir augęs Panevėžyje, mokėsi žydų religinėje mokykloje, realinėje gimnazijoje, tačiau 1915 metais, kartu su kitais žydais prievarta deportuotas į Rusijos gilumą. Ten tęsė mokslus Sverdlovsko kalnų akademijoje, vaidino studentiškame teatre. Maskvoje pradėjo vaidinti žydų teatre. Filmavosi ir kino filmuose. 1948 metais areštuotas kartus su visu Žydų antifašistų komitetu ir 1952 metais sušaudytas.

Dovana pasauliui:
Lengvo humoro ir giluminio dramatizmo kupinas talentas, paliko atminčiai ne vieną spektaklį ir filmą.

Mūsų akimis, naivūs ir propagandiniai, tačiau aktorių talentas net ir juose yra matomas.
Jūsų dėmesiui – „Laimės ieškotojas”

Fanina Rubinštein-Hale (1879–1963) – Lietuvos žydų kilmės meno istorikė, sociologė. Gimusi Panevėžyje, tapo pedagoge, studijavo germanistiką ir filosofiją Berlyne. Disertacija buvo skirta rusų meno romantizmui bei architektūros istorijai. Kitos publiacijos buvo skirtos rusų ikonų tapybai, šiuolaikiniams dailininkams, moterų rolei ir padėčiai Rusijoje, Rytų šalyse. 1940 metais emigravo į JAV, studijavo Jeilio universitete, ten ir dirbo.

Dovana pasauliui:

Knygos:
Fannina W. Halle. Die Bauplastik von Wladimir-Ssusdal. Berlin /Wasmuth/, 1929. Fol. Mit Titelbild, 1 Karte, 69 meist ganzseitigen fotografischen Tafelabb. u. 13 Abb. im Text. 84 S.

Fannina W. Halle. Ikonen aus dem ehemaligen Museum Kaiser Alexander III in St. Petersburg: Privatdruck für die Freunde des Verlages E.A. Seemann. Leipzig 1924, ill.

Fannina W. Halle. Die Frau in Sowjet-Russland. Berlin/Wien/Leipzig 1932; Fannina W Halle. De vrouw uit het Sowjet-oosten. Arnhem. Van Loghum Slaterus. 1937;

Fannina W. Halle. Frauen des Ostens. Vom Matriarchat bis zu den Fliegerinnen von Baku. Zürich, Europa, 1938;

Fannina W. Halle. Frauenemanzipation, Bericht aus den Anfängen des revolutionären Russland, 1932 (Neuauflage Westberlin 1973); Fannina W. Halle. Free Women of Russia // Woman’s Home Companion 70 (February, 1943), 30-31.

Borisas Eliaševičius (1881–1971) – karaimų dvasininkas, visuomenės veikėjas. Gimęs, augęs Panevėžyje, kur buvo nemaža karaimų bendruomenė, 1892 m. su tėvais išvyko į Maskvą, po poros metų pradėjo mokytis Eupatorijos karaimų dvasininkų mokykloje. 1903 m. pradėjo dirbti mokytoju. 1907–1914 m. buvo Simferopolio karaimų dvasininkas. Vėliau tapo Eupatorijos kenesos dvasininku, įkūrė pirmąjį chorą. 1919–1924 m. organizavo pamaldas visame Kryme ir Odesoje. 1929 m. dėl sovietų valdžios trukdymo užsiimti religine veikla persikraustė į Maskvą, dirbo įvairius darbus.

Dovana pasauliui:
„Karaj-bitikligi“ – taip vadinosi Karaimų biblioteka – muziejus. Kai sovietų valdžia uždarė Karaimų Dvasinę akademiją ir valdybą, kuriems priklausė biblioteka, Borisas Eliaševičius apsigyveno muziejuje ir sugebėjo jį išsaugoti 9 metus. Saugodamas nuo išsaidymo daugybei bibliotekų, susitarė su Maskvos Lenino ir Leningrado Saltykovo-Ščedrino bibliotekomis dėl fondų perkėlimo ir išsaugojimo. Pastarojoje bibliotekoje išsaugoti karaimų rankraštiniai tekstai.

Nikolajus Kacenelenbogenas (1879–1943) – žydų kilmės architektas, gimęs Panevėžyje, tikslios informacijos apie tėvus nėra, kai kurie sako, kad buvęs dantų gydytoju, vėliau investavusiu ir į sūnaus įmonę. Mokėsi Peterburgo Civilinės inžinerijos akademijoje ir jaunas pradėjo puikią karjerą. Jo statyti namai turi moderno, vėliau neoklasicizmo bruožų, tačiau ir neoklasicizmo stiliuje statyti namai turi šiaurės moderno stiliaus dekorą.

Sesuo Tamara Kacenelenbogen, gimusi jau Daugpilyje, – pirmoji moteris architektė Rusijoje.

Dovana pasauliui:
Namas Leningrade, Mituvos skersgatvyje 3 (Митавский пер., 3). Tai vienas pirmųjų jauno architekto projektuotų namų, architektūrinis paminklas. Pastatytas 1906 metais, moderno stiliaus. Namas kartais vadinamas „varlių namu” dėl dekore gausiai naudotų varlių motyvų.

Marija Dillon (1858–1932) Panevėžyje gimusi žydų kilmės skulptorė, į Peterburgą buvo išvežta jaunystėje. Nors tėvai netikėjo jos  sėkme dailės srityje, vis tik ji įstojo į Peterburgo imperatoriškąją Dailės akademiją laisvąja klausytoja, vėliau mokėsi ir užsienyje – Paryžiuje bei Romoje. Laikoma pirma profesionalia Rusijos imperijos skulptore. Marija Dillon pagarsėjo kaip nuogo moters kūno vaizduotoja, antkapinių paminklų, bareljefų kūrėja.

Darbai saugomi Tretjakovo galerijoje Maskvoje, Rusų muziejuje Peterburge.

Palaidota Smolensko liuteronų kapinėse, greta vyro – Fiodoro Buchgolco ir dviejų seserų – Annos ir Floros, kurios taip pat buvo menininkės – aktorės.  

Dovana pasauliui:
Bareljefas „Ofelija“ (1901) – aukštas bronzinis reljefas, skirtas interjero puošybai. Tarp literatūrinių vaizdinių – Šekspyro „Ofelija“ buvo viena iš mėgstamiausių moderno mene. Pats Šekspyro herojės vardas leido menininkams pretenduoti ir į „dvasingumą“, ir į „filosofinę simboliką“.
Autorė buvo patenkinta šiuo savo kūriniu ir jį pateikė dviems tarptautinėms parodoms – 1901 m. Miunchene ir 1911 m. Romoje.

Aleksandras Dogelis (1852–1922) – Panevėžyje gimęs ir augęs bajorų šeimos sūnus, lietuvių kilmės Rusijos histologas. Spėjama, kad šeima iš Lietuvos traukėsi po 1862–1863 metų sukilimo. Mokėsi Kauno gimnazijoje, vėliau Kazanėje. 1879 m. baigė Kazanės universiteto Medicinos fakultetą. 1883 m. medicinos daktaras. 1888–1895 m. Tomsko universiteto dėstytojas, nuo 1895 m. – Peterburgo universiteto Histologijos katedros profesorius.

1916 m. įkūrė žurnalą „Русский архив анатомии, гистологии и эмбриологии“ (nuo 1931 m. – „Архив анатомии, гистологии и эмбриологии“).

Vienas iš neurohistologijos pradininkų. Pirmasis aprašė stuburinių audinių ir organų nervų galūnes.

Pasaulinę šlovę nusipelnė už akių tinklainės tyrimus.

Dovana pasauliui:
Dogelio žvaigždinės ląstelės, dar žinomos kaip intersticinės Cajal ląstelės, yra specializuotos ląstelės, esančios virškinimo trakte.