Lietuvių kalba formavosi ilgus amžius ir skilo į atskiras tarmes dėl vidinės raidos dėsnių bei išorinių veiksnių, trukdančių žmonėms bendrauti (parapijų ribos, gamtinės kliūtys, priklausymas skirtingoms valstybėms). Didžiųjų tarmių plotai beveik sutampa su pagrindinėmis etninėmis sritimis – žemaičiai, dzūkai, rytų aukštaičiai.
Tarmių tyrinėjimas prasidėjo nuo pačios pirmosios gramatikos, jau Danielius Kleinas 1653 nurodo esant skirtingas kalbos tarmes. Augustas Šleicheris, J. Juška, A. Baranauskas, F. Kuršaitis, K. Jaunius, A. S. Girdenis ir Z. Zinkevičius – žinomi lietuvių kalbotyrininkai, nusipelnę ir tarmių tyrinėjimuose.
Šioje virtualioje parodoje pateikiami trumpi aukštaičių tarmės potarmių ir šnektų aptarimai bei tarmiški įgarsinti tekstai.
Skiriama 2023-iesiems – Aukštaitijos metams.
Parodą parengė Informacijos sk. vyresn. bibliotekininkė Ž. Snicorytė
Pietų aukštaičių (dzūkų) pratarmė
Vakarų aukštaičių – suvalkiečių šnekta
Šiauliškių šnekta (vakarų aukštaičių pratarmė)
Panevėžiškių šnekta (rytų aukštaičių pratarmė)
Uteniškių šnekta (rytų aukštaičių pratarmė)
Vilniškių šnekta (rytų aukštaičių pratarmė)