Gegužės 10-osios vakaras Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje buvo neeilinis: į svečius atvyko pedagogas, muziejininkas, laikraščio redaktorius, socialinių tinklų veikėjas – Viktoras Stanislovaitis iš Joniškėlio.
Pasiklausyti neįtikėtinų kasdienybės istorijų sodria tarmiška šnekta, sklindančia iš ryškaus ir charizmatiško nepakartojamų istorijų pasakotojo lūpų, susirinko itin gausus būrys panevėžiečių.
Svečias nenuvylė: įtaigi kalba, tembrų ir tempo kaita, kruopščiai nugludintos pasakojimo detalės, įdomūs personažų vardai, humoru bei saviironija nuspalvintos be galo atviros gyvenimiškos istorijos nepaliko abejingų.
Renginio dalyviai stebėjosi V. Stanislovaičio gebėjimu supinti realius nutikimus, prisiminimus, faktus ir pramanus. Vargu ar įmanoma atsekti, kuri istorija išgalvota, o kuri – tiesa. Pats svečias pridūrė, jog nežino, kiek jame Juzės ir kiek Juzėje jo: „Supratau, Juzė ne apie Stanislovaitį ar Joniškėlį, o apie kožną iš Jūsų ir visą Lietuvą“.
Unikalus buvo ir V. Stanislovaičio dvilypumas: vos prieš kelias sekundes juokavęs, jis sugeba meistriškai organiškai „peršokti“ į prasmingesnes, jautresnes temas. Tad žiūrovą vienu metu ima ir juokas, ir graudulys. Nepaneigsi tik vieno: norisi klausytis toliau, dar, ir dar, ir dar….
Pasidalinęs keliais gyvais tarmiškais vaizdeliais iš vaikystės, savo šeimos ir gimtojo kaimo gyvenimo, svečias papasakojo apie kūrybos ištakas. Pasirodo, paskutinėse mokyklos klasėse jis leido pogrindinį laikraštį, kaip pats juokiasi, kultūriškai prasmingu pavadinimu – „Pletkai“. Kad laikraštis geras, suprato kai išvydo jį tualete su užrašu: „perskaityk ir pakabink atgal arba aš tave užmušiu“.
Pastaruoju metu taip išpopuliarėjusi „juziada“ prasidėjo prieš maždaug penketą metų, kai dirbant laikraštyje jam kilo mintis rengti sodo skiltį, tačiau nesinorėjo nuobodžiai sausai vien tik apie daržoves rašyti. Taip atsirado Juzė, kuris netrukus virto savarankišku personažu, iš laikraščio patekusiu į socialinius tinklus, radijo stoties eterį ir dvi knygas („Dėdės Juzės godos: storos, taukuotos ir truputį pašėlusios“ bei „Dėdės Juzės kantičkos“). V. Stanislovaitis pasidalijo ir trečiosios knygos planais.
Daug juoko susirinkusiems kilo, kai V. Stanislovaitis pasakojo apie patirtus nuotykius, žmonių reakcijas iš Karpių dvare vedamų naktinių ekskursijų.
Šis unikalus susitikimas, vykęs ne bendrine, o tarmiška šnekta, buvo skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai.
Indrė Rapkevičienė,
vyresn. metodininkė komunikacijai ir projektų valdymui