Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacija, jau antrus metus vykdydama projektą „Metai su knyga“ (įtraukusį tradicinį, daugelio puikiai žinomą ir mėgstamą vasaros skaitymo iššūkį „Vasara su knyga“), pristato vieną iš šio projekto ambasadorių – nuoseklią Vilniaus istorijos tyrinėtoją, prozininkę, daugelio istorinių romanų autorę Giną Viliūnę, už vieną naujausių savo kūrinių „Išgelbėti mešką“ – pasakojimą vaikams apie nuotykius Renesanso Vilniuje, – neseniai pelniusią Vilniaus klubo premiją.
Tikriausiai visoje Lietuvoje gausu aistringų šios rašytojos romanų gerbėjų, kurie jau nuo pavasario vidurio galės atvykti į artimiausią biblioteką susitikti su šia talentinga kūrėja. Tokių susitikimų su G. Viliūne bei kitais dviem projekto „Metai su knyga“ ambasadoriais vaikų rašytoju Virgiu Šidlausku bei aktoriumi, slemeriu Juozu Ališausku visoje Lietuvoje įvyks net trisdešimt šeši! Be to, G. Viliūnė, kaip ir kiti du projekto ambasadoriai, rekomenduos perskaityti knygas pavasario, vasaros, rudens ir žiemos sezonams, kurias aptars kiekvieno susitikimo metu. Pavasario sezono rekomendacijos jau netrukus pasirodys socialinių tinklų FB ir IG „Vasara su knyga“ paskyrose.
Šiame pokalbyje G. Viliūnė patikino, kad Vilniaus temos neįmanoma išsemti, atskleidė, su kuriuo kitu Lietuvos miestu ją sieja ypatingas ryšys, papasakojo apie nepaprastą naujausio romano „Apolonija“ gimimą bei užsiminė apie kitas temas, kuriomis norės pasikalbėti su skaitytojais projekto „Metai su knyga“ susitikimų metu.
Gina, Jūsų pirmoji knyga, istorinis trileris „Karūna be karaliaus“, pasirodė 2012 metais. Nuo tada jau yra išleista trylika Jūsų sukurtų knygų. Bene kasmet pasirodo bent po vieną, o kai kuriais metais – ir po kelias Jūsų knygas. Dirbate rašytoja visu etatu? Kaip Jums pavyksta taip produktyviai kurti?
Gina Viliūnė. Tiesa, jau kurį laiką dirbu rašytoja visu etatu. Knygų skaičius ir mane pačią stebina, bet sustoti nepavyksta. Vos atidavus leidyklai rankraštį, tuoj pat sėdu prie kitos knygos. Vienos istorijos pasirašo lengvai ir greitai, kitoms reikia daugiau laiko. Jei užstringu – darau pertrauką, rašau kitą knygą, paskui grįžtu, žvelgiu naujomis akimis. Mano galvoje nuolat gyvena vienos ar kelių knygų personažai, o naujų sumanymų irgi netrūksta, tad norisi greičiau paleisti vienus ir įgyvendinti naujus. Vidutiniškai vienai knygai reikia metų, tik vaikiškos knygelės atsiranda kiek greičiau.
Vilniaus pedagoginiame universitete studijavote etiką ir psichologiją. Šios studijos tikriausiai labai padeda Jums kuriant įtikinamus personažų paveikslus, jų santykius?
Etikos studijos išmokė ramiau ir racionaliau žvelgti į pasaulį, o psichologija parodė, kokie skirtingi ir tuo pačiu panašūs yra žmonės. Be abejonės, viskas, ką studijavau, mokiausi, veikiau, formavo mane, o tuo pačiu ir mano personažus. Tikiuosi, kad šviesi mano patirtis atsispindi ir parašytose knygose.
Kuo svajojote tapti vaikystėje ir ar šiandien galite tarti, kad rašytojos veikla yra Jūsų vaikystės svajonių išsipildymas? Jeigu rašytumėte laišką sau į vaikystę, ką sau norėtumėte pasakyti, ką patarti, dėl ko perspėti?
Kai buvau maža, lankiau raiškiojo skaitymo būrelį, eidavome į svečius pas rašytojus – lankėmės pas Martyną Vainilaitį, kitus. Man tada jie atrodė tarsi pusdieviai, net nedrįsau svajoti tokia tapti. Mokyklos baigimas sutapo su Nepriklausomybės pradžia, tad svajonės vėl susipainiojo, reikėjo susivokti naujoje realybėje. Jei rašyčiau sau laišką į vaikystę, patarčiau svajoti drąsiai ir tikėti, kad viskas, kam lemta, išsipildys.
Sprendžiant iš Jūsų ankstesnės – gidės – profesijos, mėgstate ir mokate bendrauti su žmonėmis. Tačiau rašant istorinius romanus daug laiko tenka praleisti bibliotekose, rankraštynuose, archyvuose. Ar šis atsiskyrėliškas darbas tuomet nevargina Jūsų, nesikerta su Jūsų komunikabiliąja puse?
Visada buvau pusiau ektravertė, pusiau introvertė. Mėgstu bendrauti, bet paskui reikia tylos ir vienatvės pusiausvyrai atstatyti. Dabar turbūt daugiau laiko praleidžiu vienumoje, užtat labai džiaugiuosi galimybe pabendrauti su skaitytojais ar kolegomis, keliauju po bibliotekas. Kol kas mano komunikabilioji ir atsiskyrėliškoji pusės neblogai sutaria.
Vilnius ir jo istorija – vienas iš pagrindinių Jūsų įkvėpimo šaltinių. Vilniaus jubiliejui dedikuota pernai pasirodžiusi Jūsų drauge su dailininku Simonu Kvintu sukurta knyga vaikams „Išgelbėti mešką. Nuotykiai renesanso Vilniuje“. Ar Vilnius yra neišsemiamas ir neišsenkantis siužetais, ar vis dėlto norisi ieškoti įkvėpimo ir kitur?
Šiaip aš sakau, kad kai ką nors myli, nereikia progos dovanoti dovanas, gali tai daryti nuolatos. Beveik visos mano knygos yra dovanos mylimam Vilniui. Dar vaikystėje jis mane užbūrė ir kerai nesisklaido iki šiol. Vilnius yra neišsemiamas, tačiau kartais norisi pasižvalgyti ir svetur. Būna, kad į kitus miestus ar šalis nuveda istorinių asmenybių likimai, kartais pačiai norisi labiau pasigilinti į kito miesto istoriją, palyginti ją su Vilniaus. Štai Adas romane „Spąstai pirklio žudikui“ keliavo į Kauną, Klaipėdą. Man pačiai buvo labai įdomu atrasti šiuos miestus, kokie jie buvo XVI amžiuje.
Ar, be Vilniaus, yra kitas Lietuvos ar užsienio miestas, su kuriuo Jus sieja ypatingas ryšys?
Ypatingas ryšys mane sieja su Kėdainiais. Tai mano senelių, vaikystės vasarų miestas. Kol kas mano knygose Kėdainių nėra, galbūt kada nors atsiras. Džiaugiuosi, kad turtinga Kėdainių istorija įkvėpė kitus rašytojus, pavyzdžiui, Romo Treinio romaną „Dziedas“.
Rašydama Vilniaus detektyvų ciklą „Budelio mokinio bylos“ (romanus „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“, „Spąstai pirklio žudikui“. „Mirtinas arkebuzos šūvis“) bei kitus savo romanus gaivinate ir tęsiate geriausias lietuvių istorinio nuotykinio romano tradicijas. Atrodo, kad jau tobulai esate įvaldžiusi šį žanrą. Ar jaučiate, kad kaip rašytoja vis dar išsitenkate jame?
Istorinis nuotykinis romanas – mano mėgstamiausias žanras. Manau, kad dar padirbėsiu šia linkme. Romanų ciklą „Budelio mokinio bylos“ rašyti buvo labai smagu. Kita kryptis – sekti istorinės asmenybės pėdomis. Rašiau apie Sofiją Tyzenhauzaitę, Apoloniją Sierakauskienę. O kiek įdomių, išskirtinių asmenybių dar turime! Tokio romano didžiausias privalumas – pažinti, mokytis, augti kartu su savo herojumi. Galbūt vėliau pasuksiu dar kokia nauja kryptimi, tačiau tvirtai žinau, kad ji bus susijusi su istorija.
Ar sekate lietuvių istorinio romano raidą – ar skaitote kitų šį žanrą plėtojančių šiuolaikinių autorių (pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės, Andriaus Tapino, Sonatos Dirsytės) kūrinius?
Stengiuosi perskaityti visus Lietuvos istoriją liečiančius romanus ar pjeses. Deja, jų nėra taip daug, kaip norėtųsi. Be Jūsų išvardintų autorių galėčiau paminėti Edmundą Malūką, Arvydą Juozaitį, Renatą Šerelytę, Roką Fliką, Iloną Skujaitę, Regimantą Dimą, Marių Marcinkevičių. Gal ne visus dabar prisiminiau, gal reiktų šia tema padiskutuoti projekto „Metai su knyga“ renginiuose? Esu tikra, kad bibliotekų skaitytojai tokių autorių išvardintų kur kas daugiau.
Kokius lietuvių ir užsienio autorius ar jų kūrinius galėtumėte įvardyti kaip savo mėgstamiausius, padariusius jums didžiausią įtaką?
Vienas iš mylimiausių ir didžiausią įtaką padariusių lietuvių rašytojų – Ričardas Gavelis. Jo ir Jurgos Ivanauskaitės knygos į mano rankas pateko tuo metu, kai labiausiai reikėjo susivokti, nepasimesti besikeičiančiame, kūliais besiverčiančiame pasaulyje. „Vilniaus džiazą“ kažkada mokėjau kone mintinai. Tai kaip pirmoji meilė, kurią prisimeni visą gyvenimą. Rašytojai, kuriuos myliu, iš kurių mokausi: Umberto Eco, Mika Waltari, Boris Akunin, Philippa Gregory, Carlos Ruiz Zafon, Joanne Harris, Iain Pears. Neseniai atradau estų klasiką Jaan Kross, jo romanai apie XVI a. Taliną tiesiog puikūs.
Jūsų kūrinius įkvepia ne tik pati istorija, bet ir dabartiniai įvykiai, atskleidžiantys tą istoriją – tikriausiai galima teigti, kad sukurti naujausią romaną „Apolonija“ apie Zigmantą Sierakauską ir jo žmoną Apoloniją Dalevskytę paskatino prieš keletą metų Gedimino kalne rasti 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių palaikai bei Zigmanto ir Apolonijos jungtuvių žiedas?
Iš tiesų rašyti apie tai pradėjau dar prieš šį atradimą. Tik vis nepavykdavo rasti tinkamos formos. Bandžiau daugybę variantų. Paskui susipažinau su istorike, profesore Tamara Bairašauskaite, kuri rengė spaudai išverstus Apolonijos prisiminimus, pagelbėjo patarimais. Ir galiausiai – sukilėlių palaikų atradimo istorija, tyrimai, knygos, išleistos šia tema. Visa tai laikau dangaus dovanomis. O kai 2019 m. buvo laidojami sukilėlių palaikai, jaučiausi taip, lyg žiūrėčiau į procesiją Apolonijos akimis. Buvo graudu ir džiugu tuo pat metu. Šios patirtys pasufleravo knygos formą ir štai – ji pagaliau išėjo. Tai buvo ilgiausiai ir sunkiausiai rašyta mano knyga, bet nerašyti jos tiesiog negalėjau.
Kaip Jums atrodo, ar iš istorijos galima pasimokyti? Kaip reaguojate į dabar pasaulyje vykstančius įvykius?
Didžiausias atradimas rašant apie istoriją – kad ir kaip patraukliai atrodytų vienas ar kitas istorinis laikmetis, pats geriausias laikas gyventi yra dabar. Stebėdama šių dienų Lietuvos ir pasaulio įvykius, neretai pagalvoju, kad panašiai jau yra buvę, ir ne kartą. Tad imu abejoti, ar žmonija geba mokytis iš istorijos. Panašu, kad „lipti ant to paties grėblio“ yra tiesiog būdinga žmonėms, nieko čia nepadarysi. Reflektuoti nūdienos aktualijas – ne mano sritis. Seku įvykius, išgyvenu dėl karo baisumų, neteisingumo, kasdienybe tapusio nerimo. Todėl rašymas man – tai galimybė pabėgti į kitą laiką, kitą erdvę, kur saugu, kur pati galiu kurti taisykles. Žinoma, karų ir neteisybių būta visais laikais, skirtumas tik tas, kad mes žinome, kaip tie įvykiai baigėsi.
2019 m. pasirodė Jūsų pirmoji knyga vaikams „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“, vėliau – dar kelios knygos mažiesiems skaitytojams „Kur dingo gandras Grantas?“ ir „Išgelbėti mešką“. Jūsų dukros jau užaugusios. Ką jums reiškia rašyti vaikams?
Knygos vaikams suteikia džiaugsmo bendrauti su mažaisiais skaitytojais. Esu kviečiama į mokyklas ir bibliotekas, susitinku su pradinukais ir džiaugiuosi vaikų sumanumu, smalsumu, geranoriškumu. Tai suteikia vilties. Visos knygos vaikams atsirado, nes galvoje gimė istorija ir tiesiog reikėjo ją užrašyti. O istorijos gimė susipažinus su ypatingais žmonėmis: Arūnu Grušu, Vytautu Jusiu. Vis sakau sau, kad neberašysiu vaikiškų knygų, bent jau tol, kol vėl nepasibels kokia nors istorija.
Ko tikitės iš projekto „Metai su knyga“?
Projektas „Metai su knyga“ – tai bendravimas su skaitytojais, naujos pažintys, mieli pašnekovai. Projektą vykdo ir jame dalyvauja žmonės, mylintys knygas, tad jau savaime bendraminčiai. O kas gali būti geriau nei atsidurti bendraminčių draugijoje?
Gerų metų su knyga Jums ir Jūsų skaitytojams!
Daugiau informacijos apie projektą – www.vasarasuknyga.lt ir FB/IG „Vasara su knyga“ paskyrose.
Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos informacija