Apie knygas ir skaitymo įpročius – jau mėnesį vykstančio knygos pristatymo konkurso draugė, žurnalistė, knygų apžvalgininkė Fausta Marija Leščiauskaitė.
Knyga jūsų gyvenime: nuo vaikystės ar vėliau? Kas paskatino skaityti?
Nuo kūdikystės! Mama man skaitydavo knygas dar visai mažutei. Vėliau skaitė ir 6 metais jaunesniam broliui. Taigi aš ir toliau kartu klausydavausi mamos skaitymo, kai buvau jau vyresnė. Pamenu, kaip laukdavau „Aštuoneto iš Trepsės namų”, pagal kurią spektaklį prieš kelerius metus pastatė Andrius Kaniava.
Skaityti išmokau anksti, anksčiau nei vidurkis, ir daug skaičiau bemaž visada. Astridos Lindgren knygas sukdavau vėl ir vėl dešimtis kartų.
Turėjau vienus neskaitymo metus – kai buvau perdegusi. O šiaip skaitymas šalia manęs buvo, regis, visada.
Kokia esate skaitytoja – skaitanti nuolat, skaitanti kelias knygas iš karto, skaitydama darote pertraukų?
Nemoku skaityti kelių knygų vienu metu. Stengiuosi skaityti kasdien bent po dešimt minučių. Tai mano planas minimum, kuris dažniausiai išvirsta į daug daugiau.
Esu pastebėjusi, kad paskaičiusi jaučiuosi daug ramesnė, švelniai pakylėta, lengviau susikaupti, diena nebeatrodo beprasmė. Taigi skaityti stengiuosi kasdien.
Žinoma, būna periodų be skaitymo, kai gyvenimo skuba užvaldo. Bet tada labai gerai suprantu, kaip man to trūksta.
Ar skaičiuojate, kiek knygų perskaitote per metus/mėnesį? Dalyvaujate knygų iššūkiuose ir pan.?
Paprastai per mėnesį perskaitau 4 knygas. Išimtis – du pastarieji, kupini gyvenimo pokyčių. Bet nekantrauju grįžti prie senosios tvarkos. Būna ir daugiau, kai tinkamas laikas užklumpa.
Iššūkiuose nedalyvauju – nemanau, kad knygomis reikia varžytis. Kaip čia pasilyginsi? Vienos skaitomos mėnesius, kitos per vakarą suryjamos. Tik tikri snobai lygina, kurios geresnės, kas daugiau, versdami kitą jaustis prastesnį. Žinoma, kas kita, jei varžaisi tik pats su savimi – kai kuriuos tai įkvepia skaityti daugiau, pasiekti išsikeltų tikslų.
Kaip atsirenkate knygas skaityti? O iš jų – kurias pristatyti kitiems? Turite mėgstamus žanrus, temas?
Kartais knyga yra poilsis, ir tai nuostabus dalykas, ką skaitymas gali duoti. O kartais – šis tas giliau. Vieni skaito perkošdami kiekvieną sakinį. Kiti tai daro daug greičiau. Kam lyginti? Kam numenkinti kitą skaitantį žmogų?
Aš pati, kai smegenys pervargsta, mėgstu ilsėtis gerais detektyvais. Labai mėgstu psichologinius, tikromis istorijomis paremtus romanus, kurie atveria skirtingų kultūrų klodus.
Manoji literatūra yra grožinė. Tačiau mėgstu ir publicistiką. Taip pat, nors negaliu pakęsti savipagalbos ir populiariosios psichologijos knygų, net ir ten esu sau atradusi šį tą nepamirštamo.
Kas jums yra gera knyga?
Daug tų dedamųjų. Bet knyga turi man kažką palikti, suteikti galimybę nugyventi dar vieną gyvenimą.
Kita vertus, jei buvau pervargusi, o kūrinys savo lengvumu man padėjo atsijungti, jis juk irgi geras. Manau, tereikia suprasti, kad skirtingos knygos turi skirtingas funkcijas, ir tada pradedi matyti labai daug gerų kūrinių. Pavyzdžiui, neskaitančiam paaugliui gera knyga gali būti ta, kuri atvedė jį į skaitymą, net jei literatūros mokytoja abejoja jos verte.
Svarbiausia, ką kūrinys palieka mums, ką priverčia jausti, parodo. Literatūros kritikai šaunu, bet jie dirba savo darbą, o mes skaitome dėl savęs.
Didžiausią įspūdį palikęs kūrinys. Ką pristatytumėte šiame konkurse?
Per daug pasaulyje gerų knygų, kad taip imtum ir vieną išskirtum. O juk ir skirtingas laikas skirtingus kūrinius atveria skirtingai. Knygoms labai svarbu mūsų asmeninės patirtys ir kontekstai. Tiems, kas juos turi kitokius, mūsų knygos favoritės gali visai nieko nereikšti.
Pasakysiu kelias, kurios mano gyvenime yra neišdildomos. Bet jos tikrai nėra vienintelės.
Iš vaikystės – Astridos Lindgren „Nykštukas Nilsas Karlsonas”. Apysakų rinkinys, suteikiantis neprilygstamą vaikystės stebuklą taip stipriai tikėti, jog tai, kuo tiki, ima vykti iš tikrųjų.
Jeffrey Rediger „Išgiję” apvertė mano gyvenimą ir požiūrį į save. Esu skeptikė, kuri pasitiki mokslo pažanga. Ko gero, todėl knyga mane taip ir supurtė, nes jos autorius – gydytojas, labai garsios ligoninės vadovas. Ir jis kalba… apie stebuklus. Bet labai racionaliai.
Ayn Rand „Šaltinis” – klasika, kuri purto, drasko. Tai individualumo biblija, šventykla asmenybėms. Ji skauda, ji tokia pat aktuali dabar, kaip ir tada, kai buvo parašyta.
Iš šiemet skaitytų man labai patiko Kristin Hannah „Keturi vėjai”. Apie Didžiąją depresiją JAV, imigrantų bendruomenes. Šios temos – mano silpnybė. Ir kaip gerai autorė jas aprašo – su stipria psichologine linija.
Ką patartumėte tiems, kas sako neturintys laiko skaityti/nerandantys vertų dėmesio knygų?
Patarčiau skirti nors 10 minučių kasdien. Pamatysite, kaip viskas pasikeis. Aukštyn kojomis apsivers.
Nereikia grandiozinių planų, nes juos sunku įgyvendinti. O 10 minučių turi visi.
Man labiausiai patinka tylų rytmetį, su vandens stikline. Tiesiog pabandykite: laikmatis užstatytas 10 minučių, ir pirmyn. Stebėkite, kaip viskas jūsų galvoje keičiasi.
O nerasti geros literatūros… Deja, visi kartais perskaitome nevykusių knygų.
Galima atrasti panašaus skonio knygų apžvalgininką. Prasminga naudoti „Goodreads” platformą, kur skaitytojai vertina knygas. Jei apie kūrinį ir autorių nežinau visiškai nieko, pasirenku ją skaityti tada, kai įvertinimas siekia bent 4 žvaigždutes iš 5. Man dažnai pasiteisina.
Galiausiai nebijokite perskaityti ir kažko, kas nepatiks. O kaip kitaip suformuosi savo autentišką skonį?
*****
Ketinate dalyvauti knygos pristatymo konkurse? Perskaitykite knygą, ją pristatykite videoformatu ir iki lapkričio 20 dienos atsiųskite organizatoriams el. paštu kpkonkursas@gmail.com. Dalyvių amžius neribojamas, o nugalėtojų laukia pusmetis staigmenų!