Aldona Gaigalaitė. Ministras iš šaunios Zaunių šeimos

2017 04 12


Aldona GAIGALAITE 1950 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, 1951-1955 m. Lietuvos MA Istorijos instituto aspirantė. Nuo 1969 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame institute, 1988-1990 m. Lietuvos istorijos katedros vedėja, dr. profesorė, MLRT narė. Lietuvos istorijos tematikos knygų autorė ir bendraautorė, daugelio mokslinių straipsnių autorė.

Dovas Zaunius

Kai XIX-XX amžių sandūros lietuvininkai užtraukdavo jiems J. Zauerveino sukurto himno „Lietuvninkais mes esam gimę“ žodžius apie ąžuolą drūtą prie Nemuno, jie prisimindavo su ąžuolu lygintą Dovą Zaunių (1845-1921) vyresnįjį.
D. Zaunius vyresnysis gimė 1845 metų sausio 26 d. ūkininkų šeimoje Rokaičių kaime (jis buvo 2 km į šiaurę nuo Naujosios (Neukirch, Тимирязево Сл.) gyvenvietės). Jis buvo aktyvus tautinio lietuvių atgimimo narys, kai tik „susverdėdavo“ pagrindinė Mažosios Lietuvos lietuvių organizacija „Birutė“ (veikė 1887-1914), stodavo jai vadovauti. 1887-1889, 1892- 1893,1898-1900,1902-1903 metais buvo jos pirmininkas. Ūkininko D. Zauniaus namai Rokaičiuose buvo žinomi kaip lietuvybės židinys. Čia prieglobstį rasdavo nuo caro žandarų pabėgę knygnešiai, lankėsi lietuviai iš kitų vietovių, atvykdavo vokiečiai inteligentai, domėjęsi lietuvių kultūros, kalbos, tautosakos reikalais. D. Zaunius vyresnysis įgijo didelį lietuvių pasitikėjimą, tris kartus buvo keliamas kandidatu į Vokietijos seimą (tačiau visus kartus nugalėjo vokiečių dvarininkai). 1900- 1905 metais Rokaičiuose turėjo lietuvišką knygyną. Apie jį Vydūnas 1921 metais rašė: „Jis ir jo namiškiai seniai buvo žinomi kaip žmonės, kurie nesigėdi savo lietuviškos kilmės, bet ją visuomet garbėj laiko“. Taigi, turbūt pagrįstai teigiama, kad J. Zauerveinas mažlietuvių himną sukūrė čia, Zaunių sodyboje. D. Zaunius vyresnysis su žmona Elze išaugino gausią lietuvių šeimą (turėjo 9 vaikus). Tris sūnus ir vieną dukterį išleido į mokslus. Duktė Augustė buvo pirmoji Mažosios Lietuvos moteris, įgijusi mediko diplomą ir prieš Antrąjį pasaulinį karą tapusi garsia Klaipėdos gydytoja. Vienas sūnus, Endrius, tapo veterinaru, kitas - Ermonas, studijavęs agronomiją, šeimininkavo tėvo ūkyje.
Senasis D. Zaunius kartu su dukra Morta (gimė Rokaičiuose 1875 metų kovo 22 d.) buvo lietuvių parodos Paryžiuje (1900) organizacinio komiteto nariai, Rokaičiuose tvarkė parodai surinktus eksponatus. Morta kartu su kitais talkininkais sudarė kelis lietuviškų knygų katalogus. Ji buvo vyriausia. Persikėlusi gyventi į Tilžę, 1902 metais atidarė lietuviškų knygų knygyną. Namuose laikė knygų sandėlį, aprūpindavo knygnešius literatūra spaudos draudimo laikais. Ji buvo lietuviškų laikraščių „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“ administratorė, rinko aukas „Varpui“ ir „Ūkininkui“ leisti. Be to, tvarkė socialdemokratų laikraščio „Darbininkų balsas“ reikalus. Apie ją 1931 metais kultūrininkė O. Mašiotienė rašė: „<...> tautos atbudimas ir knygnešystė nebūtų galėjusi taip sėkmingai plėstis anais sunkiais spaudos draudimo laikais, jei anoje pusėje - Tilžėje - nebūtume turėję Mortos Zauniūtės, pasiaukojusios tautos sąmonei kelti ir šviesai per lietuvišką spaudą plėsti“.
Labiausiai išgarsėjo jauniausias ūkininko D. Zauniaus sūnus, taip pat Dovas, gimęs Rokaičiuose 1892 metų birželio 19 d. Teigiamą šeimos mokyklą jauniausias D. Zauniaus sūnus toliau ėjo mokydamasis Tilžės gimnazijoje ir studijuodamas Miuncheno, Halės, Berlyno bei Karaliaučiaus universitetuose teisę. Visur jis jautėsi esąs lietuvis. Išlikęs pasakojimas, kad, kai gimnazijos vadovybė užrašinėjo visus moksleivius vokiečiais, D. Zaunius pareiškė: „Aš esu Vokietijos pilietis, - to aš ginčyti negaliu, bet aš esu lietuvis, to jūs ginčyti negalit“. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo D. Zaunius buvo pradėjęs rašyti daktaro disertaciją. Karas šį darbą sutrukdė. Teisės mokslų daktaro laipsnį iš lotynų teisės jis gavo Karaliaučiaus universitete 1917 metų liepos 26 d. Taigi jis tapo teisės mokslų daktaru.
Gimtinės aplinka, studijos vokiškose mokyklose išugdė D. Zauniaus logišką, nuoseklią mąstyseną, sugebėjimą kiekvieną klausimą nuodugniai išstudijuoti ir pažinti, nuosekliai jam pasirengti. Plati jo erudicija, didelė kompetencija, stipri žinovo nuomonė kėlė pagarbą bei susižavėjimą tų, su kuriais teko dirbti ir bendrauti. Beje, jis sugebėjo apie save sukurti palankią ir šiltą atmosferą. Tam talkino ir fizinė išvaizda: jis buvo aukštas, gražus, visada tvarkingai ir elegantiškai apsirengęs, gerų manierų, malonaus balso, santūrus ir susitvardantis.
1914 metų rugpjūčio mėnesį jis tapo Pirmojo pasaulinio karo dalyviu. Iš pradžių tarnavo prie Baltijos jūros, o užėmus Kauną, 1916 metais buvo perkeltas į jį, kur ėmė dirbti vokiečių leidžiamame lietuvių laikraštyje „Dabartis“. Dirbdamas pasinaudojo situacija ir baigė disertaciją. Susipažino su lietuvių inteligentais. 1918 metais buvo įtartas neištikimybe vokiečiams ir išsiųstas į frontą. Vokietijoje kilus revoliucijai ir jai kapituliavus, D. Zaunius buvo Vilniuje. Jis iš karto užmezgė artimus santykius su Lietuvos Tarybos ir kitais visuomenės veikėjais, stačia galva pasinėrė į Lietuvos valstybės kūrimo darbą. Buvo pakviestas į kuriamą Užsienio reikalų ministeriją patarėju. Jis dalyvavo kuriant pačią ministeriją ir organizuojant jos darbą. Jau 1919 metų balandžio mėnesį paskiriamas laikinuoju ministerijos valdytoju, nes tuo metu ministras A. Voldemaras, P. Klimas ir kiti buvo išvykę į Paryžiaus taikos konferenciją. 1920 metų pradžioje D. Zaunius tapo Lietuvos reikalų patikėtiniu Rygoje. Kadangi tuo metu Rygoje rezidavo visos diplomatinės misijos (išskyrus Vokietijos ir Sovietų Rusijos), skirtos visoms trims Baltijos valstybėms, D. Zauniaus pareigos buvo labai svarbios ir atsakingos. Per jį buvo palaikomi diplomatiniai ryšiai su Vakarų Europos, Amerikos ir kitų kontinentų šalimis, tuo labiau kad Lietuvos atstovybės kituose kraštuose tik formavosi.
Atstovaudamas Lietuvą Latvijoje, D. Zaunius labai stengėsi, kad Latvija nedalyvautų 1922 metų kovo 13-19 d. Varšuvoje vykusioje Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos konferencijoje, nes Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį su Lietuva, 1920 metais okupavo Vilniaus kraštą. Kai kovo 17 d. Varšuvoje vis dėlto buvo pasirašyta politinė sutartis, D. Zaunius veikė per Anglijos atstovą, kad sutartis nebūtų ratifikuota. Jis kreipėsi į JAV pasiuntinį prašydamas paveikti latvių politikus, tačiau Antantės šalys palaikė Varšuvos sutartį. Latvija sutartį ratifikavo pirmoji, po jos - Estija ir Lenkija, o Suomija atsisakė. Sutarties ratifikavimą Steigiamajame Latvijos seime D. Zaunius palaikė tokia didele savo diplomatinio darbo nesėkme, kad jau kitą dieną paprašė Lietuvos prezidentą leisti jam atsistatydinti iš einamų pareigų. D. Zauniaus prašymas buvo atmestas. Laimei, Varšuvos sutartis neįsigaliojo dėl Suomijos seimo pozicijos. D. Zaunius kartojo: „Ne tiek svarbu yra įtikinti kaimyną, kad esi teisingas, bet daug svarbiau padaryti, kad jam būtum reikalingas ir kartu reikalingas kitiems eventualiems to kaimyno konkurentams ar nedraugams. Greta to reikia, kad patys būtume atsparūs ir pajėgūs“. Iš Rygos D. Zaunius buvo atšauktas 1923 metų pradžioje.
1923 metų balandžio 23 d. D. Zaunius atvyko į Prahą vadovauti ekonominėms deryboms su Čekoslovakija. Pasirašius prekybos sutartį, birželio 5 d. D. Zaunius paskiriamas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje.
Atstovaudamas Lietuvą Čekoslovakijoje, D. Zaunius naudojosi buvusio Čekoslovakijos ministro pirmininko ir ilgamečio užsienio reikalų ministro E. Benešo pasitikėjimu, pagarba ir pagalba. Čekoslovakija buvo viena iš tų šalių, kuri palaikė Lietuvą Vilniaus klausimu su Lenkija, nes ir ji turėjo su šia kaimynine šalimi teritorinių ginčų (Tiešinas).
D. Zaunius Čekoslovakijoje daug nuveikė stiprindamas kultūrinius Lietuvos santykius su šia šalimi. Jis organizavo lietuvių studentų ir karininkų studijas aukštosiose Čekoslovakijos mokyklose. Jo gražiai pradėtą Lietuvos ir Čekoslovakijos suartėjimo darbą vėliau tęsė kiti Lietuvos atstovai ir pats D. Zaunius, bet jau nebegyvendamas Prahoje.
1925 metų vasario 12 d. D. Zaunius buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Šveicarijoje ir Lietuvos delegatu Tautų Sąjungoje.
D. Zauniaus darbą Ženevoje 1926 metais nutraukė valstybinis perversmas Lietuvoje. Netrukus po jo jis buvo atšauktas į Kauną ir paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktoriumi bei einančiu Ekonomikos departamento direktoriaus pareigas. D. Zaunius tapo artimu ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro A. Voldemaro patarėju ir bendradarbiu, dalyvaudavo Užsienio reikalų ministerijos pasitarimuose ir posėdžiuose. 1928 metų spalio 1 d. D. Zaunius paskiriamas Užsienio reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi.
1929 metų rugsėjo mėnesį kilus konfliktui tarp prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro A. Voldemaro, pastarasis buvo pašalintas iš pareigų. Lietuvos užsienio politikos tęstinumo atžvilgiu D. Zauniaus kandidatūra labiausiai tiko į ministrus.
Išsiskyręs su Berlyne apsigyvenusia angle žmona ir vedęs Kauno operos solistę Vincę Jonuškaitę, D. Zaunius 1929 metų lapkričio 8 d. paskiriamas užsienio reikalų ministru. Po savaitės jis spaudos atstovams išdėstė savo pažiūras į Lietuvos užsienio politikos uždavinius ir priemones. Pirmiausia jis akcentavo tuo metu visiems aktualiausią problemą - atkurti etnografines Lietuvos valstybės sienas su sostine Vilniumi, o visi kiti klausimai buvo tik priemonės arba „etapai mūsų tautos vystymosi eigoje“.
Santykiuose su Vokietija D. Zaunius žadėjo toliau laikytis tų pačių principų, kuriais vadovavosi ankstesnės vyriausybės, pasisakė prieš Lietuvos politikos grindimą vokiečių-lenkų prieštaravimais.
Nemažai dėmesio skyrė sugyvenimui su kitais kaimynais, pirmiausia su Latvija ir Estija, kartu pabrėždamas tam tikrą nusivylimą artimiausiais kaimynais už per didelę jų orientaciją į Varšuvą.
Laikydama okupuotą Vilniaus kraštą, Lenkija vis siūlė Lietuvai užmegzti normalius politinius ir ekonominius santykius. Lietuva atsisakydavo, nes tokiems santykiams užmegzti trukdė Vilniaus klausimas.
Nepavykus normalizuoti Lietuvos ir Lenkijos santykių tiesioginiu susitarimu, Lenkija mėgino pasinaudoti Vakarų Europos valstybių spaudimu. Ji kreipėsi į Tautų sąjungos konsultacinę ir techninę susisiekimo bei tranzito komisiją Luga- noje, kad ši ištirtų padėtį ir pasiūlytų priemones susisiekimui tarp Lietuvos ir Lenkijos pagerinti. Toji komisija 1930 metų rugsėjo 4 d. pateikė raportą Tautų sąjungos tarybai, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos susidariusi padėtis neatitinka Tautų sąjungos narių įsipareigojimų. Tautų sąjungos taryba nutarė priversti Lietuvą nusileisti Lenkijai ir klausimą savo ruožtu perdavė Tarptautiniam teisingumo tribunolui Hagoje. D. Zaunius akylai sekė Hagoje vykstančią bylą, kuri truko net keletą savaičių, ir konsultavo Lietuvos atstovus joje.
Į Tautų sąjungos tarybos klausimą, ar pagal tarptautinę teisę ir tarptautinius įsipareigojimus Lietuva privalo atidaryti Lenkijai Lentvario-Kaišiadorių geležinkelio liniją ir leisti naudotis Nemunu, Hagos tribunolas 1931 metų rugpjūčio 31 d. atsakė neigiamai. Ji pažymėjo, kad galiojantys tarptautiniai pasižadėjimai neįpareigoja Lietuvos suteikti tranzito teisę Lenkijai. Tai buvo didelis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir jos ministro D. Zauniaus laimėjimas, o kartu ir nenuolaidžios ir atkaklios Lietuvos laikysenos Vilniaus klausimu pateisinimas. Lenkija pralaimėjo ir jos karingumas Lietuvos atžvilgiu aprimo. Lietuvos konfliktas su Lenkija išnyko iš tarptautinių institucijų dienotvarkės.
Kitaip negu buvo tikėtasi D. Zauniaus susiklostė Lietuvos santykiai su Vokietija. Besiplečiantis hitlerizmas Vokietijoje skatino Klaipėdos krašto vokiečių valdininkų priešiškumą Lietuvos vyriausybei, tolesnį vokiečių kapitalo stiprėjimą krašto ekonomikoje ir Vokietijos vyriausybės politikos keitimąsi Klaipėdos krašto atžvilgiu. Vokietijai pakarstant, Klaipėdoje jau 1930 metų vasarą prasidėjo nesutarimai tarp Direktorijos, kurią Lietuvos vyriausybė siekė išlaikyti lietuvišką, ir Seimelio, kuriame daugumą turėjo Vokietijos šalininkai. Seimelis pareiškė nepasitikėjimą Direktorijos pirmininkui. Tada Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys rugpjūčio 5 d. iš Direktorijos pirminininkų atleido O. Kadgyną ir paskyrė M. Reizgį. Seimelio dauguma pareiškė nepasitikinti naująja Direktorija. A. Merkys paleido Seimelį. Vokietijos reakcinės partijos ėmėsi inspiruoti vietos valdžios krizę Klaipėdos krašte. Vokietija 1930 metų rugsėjo 20 d. nusiuntė Tautų sąjungos tarybai skundą dėl tariamų Klaipėdos krašto konvencijos laužymų. Lietuvos vyriausybė Vokietijos priekaištus paneigė kaip nepagrįstus ir kartu, norėdama greičiau normalizuoti santykius su Vokietija, nepaisydama D. Zauniaus nuomonės, nutarė nusileisti. Tautų sąjungos tarybos sesijoje buvo padarytos nuolaidos dėl Klaipėdos krašto seimelio rinkimų ir direktorijos sudarymo; tai sustiprino vokietininkų pozicijas Klaipėdos krašte. Lietuvos užsienio reikalų ministras pasijuto izoliuotas. D. Zaunius prezidentui A. Smetonai įteikė atsistatydinimo pareiškimą. A. Smetona ryžosi imtis griežtesnių priemonių prieš antilietuvišką Vokietijos veiklą Klaipėdos krašte. Tačiau Ženevoje padarytos nuolaidos turėjo įtakos 1930 metų spalio 10 d. įvykusių Seimelio rinkimų rezultatams. Direktorijos pirmininku tapo O. Betcheris, kuris, pasidavęs vokietininkų įtakai, atleidi nėjo lietuvius tarnautojus ir į jų vietas skyrė vokiečius, kratėsi Lietuvos valdžios kontrolės.
1931 metų pabaigoje O. Betcheris su dviem Seimelio nariais - J. Guba ir N. Baltramiejumi be Lietuvos vyriausybės ir gubernatoriaus žinios nuvyko į Berlyną tartis su Vokietijos vyriausybe. Tuomet Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys atšaukė O. Betcherį iš Direktorijos pirmininkų.
Vokietijos spaudoje pasirodė antilietuviški straipsniai, o Vokietijos vyriausybė 1932 metų vasario 8 d. įteikė skundą generaliniam Tautų sąjungos sekretoriui. Jame Lietuva buvo kaltinama neteisėtai pašalinusi O. Betcherį iš krašto Direktorijos pirmininkų ir tuo pažeidusi 17 statuto straipsnį.